Eilėraščiai
Sėdėjom mudu kažkokioj estradoj po medžiu.
Tu į mane, kaip visad, stengeisi net nežiūrėti.
Taip skaisčiai švietė saulė ir tarp bėgančių
žmonių
Tarsi pačiam norėjosi kažkur skubėti.
Staiga - tu į mane atsisukai...
Žiūrėjom viens į kitą mes ir verkėm...
Aš klausiau: "Ko gi tu dabar, mažyt?
Juk patys sau gyvenimą sudarkėm."
O pats niekaip savųjų ašarų nesulaikiau-
Žiūrėjau į tave, žiūrėjau
ir verkiau...
Į klausimą: "Ar pameni, ką tau žadėjau?"
Tu nieko man neatsakei-
Tik dar labiau raudot pradėjai...
Tu savo rankoj manąją laikei.
O būdavo juk atvirkščiai:
Tava ranka iš mano delno vis išsprūst norėdavo,
Ir taip ilgai, kaip kad dabar,
Man į akis žiūrėti negalėdavai.
Kai kiek aprimom, tu tarei:
"Argi galvoji, kad taip paprasta užmiršti?
Juk metai nepajėgūs užtušuot
Tavų gėlių laiškuos, tavų eilių
ir tavo pirštų,
Taip prašančių manąsias lūpas prakalbėt
Ir glostančių užsisvajojusį, bejausmį mano
veidą...
Kokia kvaila buvau gi, kad mylėt
Save be atsako tau leidau.
Gerai sakei, kad jau nebe vaikais
Tada mokykloje mes buvom.
Dabar...kiti jausmai, kiti laikai...
Ir mano vizijų pasaulis žuvo,
Ir ta tikrovė - taip toli nuo praeities
Svajonių ir vilčių tvirtovių...
Taip, tu teisus buvai, išties,
O aš buvau negailestingąja valdove..."
Vėl pravirkai...
Ir tavo ašarų takai
Galutinai sudraskė mano širdį.
Aš suriaumojau tarsi sužeistas žvėris,
Varydamas tolyn besėlinančią mirtį...
...Ir pabudau, išpiltas šalto prakaito.
Dar nesuprasdamas, ar čia tiesa, ar sapnas,
Visas virpėdamas, apsidairiau...
Širdis dar plaka. Ji - kairiau.
Žmona kietai įmigus, vaikas nusiklojęs...
Taip, reiškia - sapnas, visa ką mačiau,
Tai, reiškia, viskas po senovei...
Keliuos į darbą. Jau...
Pakvimpa arbata.
Nieko lyg ir nebuvę...
Saulė jau prisirpusi... Tačiau...
Tikrovę išdavė pagalvė mano sustumta,
Nuo ašarų įmirkusi...
90.07.03.
Loveland
Mažas baltas debesėlis
Viršum žalio miško plauko.
Jo švelnus, vėsus šešėlis
Uždengė kraštelį lauko,
Kuriame gyveno pienė-
Išsipusčius karalienė.
Pienė baisiai susiraukus-
Pyksta ji ant debesėlio,
Kam saulutę jai užtemdė,
Ko nežaidžia jis virš smėlio,
Kurio pievų gėlės vengia.
Debesėlis pastebėjo,
Kad nemėgsta pievų gėlės
Jo švelnaus, vėsaus šešėlio.
Ir nuliūdo debesėlis,
O nuliūdęs net pravirko...
Tik tada nudžiugo gėlės,
Kai nutiesęs siūlus šilko,
Troškulį jų numalšino
Debesėlis mažas, baltas...
O patsai to ir nežino-
Jaučiasi vis tiek dar kaltas.
Tik pavertęs pūką savo
Šilko siūlais sidabriniais,
Debesėlis atsigavo.
Bet... jau buvo paskutinis
Šilko siūlas nusirangęs
Į geltoną pienių pievą.
Jau nebuvo debesėlio...
Ir suprato tada pienė,
Kad prarado gerą draugą...
84.08.21.
Krasavica
Kažkur vis bėgi ir leki.
Kažkur skubi, kaip išprotėjęs.
Kas tiktai gera - palieki.
Kaupi vien tik blogas idėjas.
Išnyko mintys iš galvos
Kartu su pragertais neuronais.
Sapnuoji sapnus be spalvos,
Arba trankais tuščiais peronais.
Nesuskaičiuoti žiburiai,
Tuščios naktinio miesto gatvės...
Savęs vis klausi įkyriai:
Kur priežastis šitos vienatvės?
Paklydusi siela neturi, neranda ramybės
Kalbėtum malda, bet kad žodžiai pilni banalybės...
1996
Loveland
Baisioms jėgoms aš paklusnus:
Ne žemės vaikas - velnio aš sūnus.
Aukštai pakilt tapo liga,
Skrajot padėjo pragaro jėga.
Niekas dabar nebaisu.
Staugiu žvėries balsu!
Pavergtas protas agresijos
Gelbsti mane nuo depresijos...
Niekas nemiela! Parduota siela,
Padėtas parašas testamente krauju...
Paklydę mintys neranda vietos.
Suspaudęs taurę, pilną nuodėmių, geriu...
O prakeikta diena, kai mano kūnas
Pirmą kartą priėmė tave!
Žadėti aukščiai - netikri.
Viena apgaulė pragaro kely.
Kelio atgal nėra...
Jau nutraukta styga.
Aš išeinu ramus -
Ten sau surasiu namus...
Aš kapo žemėj sau neieškosiu-
Paukščiu išskrisiu į kitą pusę!
Girdėtas varpas skamba vis,
Matytas veidas atveria duris...
Tai ne bažnyčios varpai.
Šaltas vanduo bus kapai...
Žiūriu nuo tilto žemyn
Ir... stačia galva - pirmyn!
95.12.21.
Fort Collins
Užvertęs galvą į žydrą dangų,
Stebiu aš paukščio skrydį lengvą.
Suspaudęs rankoj amuletą brangų,
Pavydžiu jam pasiekto aukščio.
Žiūriu žemyn, o ten- bedugnė.
Juodas vanduo kažkur čiurlena.
Pabaido vėjas užkurtą ugnį
Ir ilgus plaukus man kedena.
Palikęs vienas, apmąstęs daug ką,
Aš nejučia pakurstau viltį:
Trumpam pamiršus žemės trauką,
Taip imti ir paukščiu pakilti...
Iš skrydžio į save pažvelgęs,
Pirmykštę galią sau grąžinčiau -
Gal nesijausčiau toks pavargęs,
Gal būt save geriau pažinčiau!
Man balsas kužda: "Niekad nepakilsi..."
Aš atsakau jam, kad tai netiesa!
Man balsas šnabžda: "Niekad nenuskrisi..."
O aš jam rėžiu: "O dvasia?!"
Ir ištiesiu rankas į šviesą!
(Nes jau matyti kylant saulė.)
Žinau, kad balsas sako tiesą,
Kad skrydis - į aną pasaulį...
Krūtinėje ramu, tylu...
Aušra sudrėksta akyse.
Su siela vis aukštyn kylu,
O kūnas dingsta gelmėse...
1996 sausis
Loveland
Ei, paleisk ir nekliudyk!
Aš jau viską pasakiau.
Turite suprasti, vienąsyk-
Šitaip aš nebegaliu daugiau!
Užtrenkiu paskui save duris-
Niekas kitas to nepadarys...
Nusibodo tos pačios sienos!
Cigarečių dūmuos lempa kabo...
Išeinu aš iš čia vienui vienas-
Neišsinešu atgal, kas mano.
Ir prakeikta telieka ši vieta,
Jaunystė mano lai būna prakeikta!
Aš matau- šios dvokiančios landynės
Jau nepravėdins joks langas...
Ei, paleiskit! Nekliudykit!
Jūsų pikti veidai! Jūsų badytos rankos...
Svajotai permainai jau daužosi širdis.
Arba- šviesi diena! Arba- tamsi naktis...
1985 Lazdijai -
1996 Loveland
Daug raumenų- nėr smegenų...
Per žemę atbulas einu.
Aš neseku- kuriu žinias-
Paskui save vedu minias
Mane vadina jie VADU
O aš juos marinu badu'...
Man jau seniai kažkur girdėta,
Kad liaudžiai reikalinga dieta!
Tačiau, ne vien dėl jų sveikatos
Visus laikau tik "ant arbatos"-
Tie mano norai dideli-
Uždirbt, žmogus, tiek negali.
Tad prireikia visiems meluoti,
Apgaudinėti, vogti, "kombinuoti".
Reik pasirūpint ateitim saldžia,
Kol dar esu visų VALDŽIA!
Per daugel metų pripratau:
Kas tau- tai man, kas man- ne tau!
Aš pirmas snukį įkišau į lovį-
Gerai žinau biudžeto stovį.
Tai kas kad jau šalis laisva!
Tai kas kad ne Tarybų Lietuva!
Kaip gėriau litrais, taip geriu
Ir ateities planus kuriu:
"...Jeigu nerūpėtų Motina Tėvynė,
Kam tada beplaktų ir širdis krūtinėj?.."
Nesvarbu, kad Vilniuj nėr sovietų tankų,
Svarbu, kad žibėtų deimantai ant rankų!
96.02.02
Los Angeles
Sugrįžo tėvas paryčiuj. Ramus,
Tačiau matau- pavargęs
Bet negirtas pasiekė namus,
Nors buvo "velnio lašo" vergas.
Ilgai kažko jis daržinėj ieškojo,
Vis pypkės nepaleisdamas iš rankų.
Paskui, pririšo šunį, kuris net nelojo,
O tiktai inkštė, žiūrėdamas į dangų...
Kol pagaliau, paėmęs virvę, jis išėjo
Vingiuotu miško takeliu.
Gal žabų prakurom parnešt žadėjo,
O gal tik perrišt gyvulių?
Tik veidas jo kažkaip keistai išblyško,
Kai pabučiavo mus tą kart,
Dar prieš pasukdamas link miško.
Aš negalėjau žodžio net ištart...
Mūs niekad tėvas nebučiavo,
Išeidamas darbų nudirbt.
Tačiau tą rytą iškeliavo
Visai kitaip- lyg eidamas numirt...
Nuojauta mano nemelavo...
Tik po kelių dienų tėvą surado.
Ant tvirto ąžuolo siūbavo...
Kodėl?.. Taip nieks ir nesuprato....
96.03.11
Loveland
Atėjo kelio pabaiga.
Kruvina saulė švinta.
Nustojo priešintis ranka,
Lenciūgais prirakinta...
Budėjus giltinė šalia,
Kraupiai nusikvatojo-
Net žvakė tunelio gale
Baikščiai mirksėt nustojo.
Kantriai sulaukęs pabaigos,
Pakilo juodas varnas
Apsukęs ratą virš galvos,
Tampys tuoj tavo žarnas...
1996 sausis
Fort Collins
Tavęs pažinęs gal nebūčiau,
Jeigu ne telefonas nelauktai...
Sakei, jog nepažįstamiems skambučiams
Tu nekeli ragelio, paprastai.
Vien pokalbiui ilgam naktis
Turėjo būti paskirta,
Tačiau išalkusi širdis
Nebuvo gi tokia tvirta...
Dvi taurės, sklidinos raudono vyno,
Dvi širdys, perpiltos jausmų...
Nors mano kūnas tavojo nežino,
Tačiau jaučiu, kaip link tavęs einu.
Kas tai- neatsargumas, ar jėga,
Kurios atstumti niekaip negalėjom?
Staiga- nutrūko pertempta styga!..
Per daug arti viens kito mes stovėjom.
Išaušo rytas virš stogų,
Paslaptyje palikęs naktį...
Užklupęs meilę nelaiku,
Vos spėjus aistrai užsidegti.
Tuoj ašara karšta nukris
Nuo nesuspėjusios sudegti žvakės,
Ir tavo mažas kambarys
Narvu taps virpančios plaštakės...
96.06.18.
Amsterdam
Jau vakaras vėlus- o aš dar vienas
Ir užmirštas visų sėdžiu mažam bare.
Man nusibodo pilkos nykios namų sienos
Ir kaukt man noris, kai prisimenu tave...
Dar vakar, rodos, tave glamonėjau
Ir tavo kūno kvapas kėlė įprastus jausmus...
Šiandien tu man ilgai piktai įrodinėjai:
Daugiau tarp mūsų nieko nebebus.
O aš nepratariau nei vieno žodžio
Ir netgi to visai nesigailiu,
Nes naktys su tavim seniai tapo nuobodžios
Ir jų toliau kartot- tiesiog nebegaliu.
Todėl beliko man tik baras...
Šiandien namų kitų nebeieškosiu.
Tegul iš meilės kiti karias,
O aš, geriau, vienas miegosiu...
1986 gruodis
Vištytis
Žvaigždėtą naktį išėjau į
kiemą,
Rankas ištiesęs, įkvėpiau gilai...
Rodos, dabar tik pajutau likimą:
Vien ši diena svarbi, užtverti praeitin keliai!
Su oru praryju kiekvieną įkvėptą atomą,
Kuris jau lankėsi Van Gogo, Paganinio kūne.
Jaučiu, lyg pirštai liestų gimstantį "Adomą",
Nors rankoj vien laikau išblyškusią ramunę.
Ir pajutau staiga tą didžią galią,
Tą neaprėpiamą minties platumą,
Kometų, meteorų kelią,
Žvaigždžių, galaktikų artumą.
Ir atsirado many jėgos
Ieškoti, kurti ir statyti.
Nesijaučiau daugiau bejėgis-
Kitaip pradėjau net mąstyti.
Panorau aš ir vėl gyventi,
Alsuoti pilna krūtine!
Pamiršti, kad reikės pasenti
Ir virsti pelenais dugne...
Nes atradau aš savo Dievą:
Tiek neaprėpiamoj platybėj-
Toj begalinėj žvaigždžių pievoj-
Tiek kiekvienoj gyvoj būtybėj.
97.03.01.
Loveland
Nebežinai, ar mintys čia ar žodžiai...
Ausis užgulanti tyla...
Krūtinė gaudo orą godžiai.
O oras - toks tvaikus. Tarytum dykuma
Aplink tave,aplink visus,
Kurie tave pamiršo.
Tik pėdos smėlyje į nežinią...
Tik tavo sunkių batų antspaudai
Banguotame paviršiuj,
Išniekinę smėlio rašto harmoniją -
Tiesia vaga oazės link...
O jos - nėra! Oazė - tik miražas!
Tvaikas vienas, karštas smėlis vien aplink...
Ir tu žinai, kad ieškai vien mirties.
Vandens neradęs, juk sudžiūsi.
Nespėsi net susmirst, kai tave išnešios
Driežai, gyvatės, musės...
Bet, vien todėl, kad dar eini vis,
Kad dar matai tuos pėdsakus savam kely -
Vien todėl dar gyveni.
O ar gyventum, jeigu, vieną kartą atsigręžęs,
Nerastum savo pėdsakų smėly?..
...Baisu ir atsisukt atgal,
Nes nežinia, ar taip nėra, iš kitos pusės.
Gal jau tave dalinasi gamta-
Driežai, gyvatės, musės?..
1996 gruodis.
Fort Collins
Stovi sau senas ąžuolas.
Visko jis daugel matė:
Matė jis juoką ir šaras,
Aušrą, saulėlydį matė.
Matė ir mudu tą naktį,
Sekė jis mus susikibusius.
O mes norėjom žvaigždes uždegti...
Ar užgesinti šiuos žiburius.
Visko tada mes norėjom,
O kartu gal ir nieko...
Mudu laimingi nuėjom,
O senas ąžuolas liko.
Liko stovėt ir mąstyti
Tarp miško ir pliko lauko.
Liko žvaigždes skaityti
Ir mėnesieną saugot.
79.12. 21.
Lazdijai
Nejaugi žmogui duotos tik akimirkos
Pajusti begalinę jėgą,
Įstengiančią apversti viską,
Kad vėl galėtumei naujai gyventi,
Mąstyti, kurti, džiaugtis ir mylėti?..
Nieko neatsitiko...
Tik praeivis
Atsargiai palytėjo mano ranką.
Ir, rodos, kas kitaip nudažė dangų!
Net laikas tam akimirksniui sustojo...
Sustojo, o gal net atgal paėjo,
Apvertęs visą kasdienybę aukštyn kojom.
Ir suglumau aš, tarsi mažas vaikas,
Naujosios pasakos stebuklo aplankytas.
Juk, kas galėtų pagalvot, kad laikas
Sustos ir kad išauš nelauktas rytas?
Ir aš tapau toksai bejėgis,
Rodos, netekęs pusės kraujo...
...Ne! manyje atbudo naujos jėgos!
Aš sušukau: "Juk vėl gimiau iš naujo!"
...Kiek kartų dar man teks atgimti?
...Kiek kartų vėl numirti?
Tik po akimirksnio aš supratau:
Praeivis- praeiviu ir liko...
Nusišypsojo paskutinį kartą
Ir vėl žmonių minioj išnyko...
Tą dieną aš jo šypseną nešiojau:
Tai kaip ir virto būtinybe.
Gal nors vienam iš jų laikas sustojo
Apvertęs aukštyn kojom kasdienybę?..
...Rytojaus dieną šypsena išnyko.
Vėl laikrodis pradėjo mušti laiką.
Vėl kasdienybės rutina atslinko
Ir budi, galutinai pamiršus saiką...
Reikėtų vėl atgimt iš naujo.
Tik kur man rast tokį praeivį?..
87.06. 03.
Kaunas
TU - kvailas Žemės paukštis.
TU - kankinys ramus,
Tokiems kaip TU yra baisus šis aukštis,
Todėl ir tūnai, įsitvėręs į savus namus...
TU tartum šašas ant gyvos žaizdos:
Nuplėšt TAVĘS negalima, atsikratyti- irgi.
Nešauki Dievo - jis per daug aukštai
Ir neišgirs jisai TAVOS maldos.
Vis vien taip bus, kaip visados,
Jei nenuplėši gėdos šios patsai.
TU - apgavikas, nors oratorius garsus.
Klausyt TAVĘS negalima! O negirdėti-irgi.
Kodėl,visad tokie kaip TU
Žmonijai neša tiek skriaudos?
Nors buvo taip per amžius, visados-
Nieks nelaikydavo savęs kaltu.
TU - parazitas, kaip ir protėviai TAVI.
Pakęst TAVĘS negalima, atsikratyti - irgi.
Žmogau! Nebūk toksai, kaip JIS!
Ir nežiūrėk į JĮ taip nekaltai!
Nesigailėki JO, ar nematai,
Kad baigia užlipdyti tau akis!?
Ko žiūri į mane su šypsena kvaila,
Ar pats jau JUO tu pavirtai?..
1980.
Lazdijai
Tebūnie taip!
Jau laikas viską man suprasti,
Ir negrąžinamai pamesti.
Tebūnie taip!
Tebūnie taip!
Nors plyštų man širdis iš skausmo...
Tu nepatyrus šito jausmo-
Tebūnie taip!
Juk tu matai-
Neliko mūs svajų gražiausių.
Nekreipi dėmesio mažiausio
Į visa tai.
Juk tu matai-
Nuvyto mūs gražiausios gėlės,
O vietoj pievų liko smėlis
Ir tu tenai...
1979.
Lazdijai
Aš šiąnakt žydrą rūką sapnavau.
Žydrą žydrą - tarsi jūra.
Prie tokios jūros niekad nebuvau
Ir niekad nemačiau kaip rūkas gūra...
Jis apkabino beržą svyruonėlį,
Paglostė liepą, liekną pušį,
Užkalbino upelio vandenėlį
Ir pabarė pikčiurną uosį.
Dar daug darbų jis vakare atliko:
Užmigdė eglę, atgaivino krūmą...
O naktį su visais ir pats užmigo.
Užmigo, teikdamas visiems ramumą.
Sapnavo rūkas, kai visai mažutis
Jis vienas laukuose paliko.
Tik, kai pamatė jį saulutė,
Staiga jis ėmė ir išnyko...
Išnyko rūkas, ligi vakaro išnyko.
Miške paukščiuką išgirdau.
Iš rūko tik rasos lašeliai liko...
Verkiau ir aš. Ir... pabudau
82.05.07.
Krasavica
Neverk- nereikia!
Nereikia man juk tavo ašarų gailių.
Tu juokis- sveika.
Nors juokas- dažnas partneris kvailių...
Matai-negrįžta
Negrįžta tavo žodžiai vėjais paleisti.
Žinok, kad miršta-
Taip, miršta tie, kas saulės pamiršti.
Turėk dar viltį
Turėki viltį, jei manim tiki.
Geriau jau mirti
Geriau jau mirti, negu likti užmaršty...
Atleisk, jei moki
Pamirški amžiams- tau daugiau manęs nėra!
O tu ieškoki
Ieškoki meilės, jeigu ji tyra.
Galbūt surasi
Surasi ir jau nieks tau jos nebeatims.
Tada suprasi
Suprasi ir kentėsi, kai jinai kankins.
Tada galėsi
Galėsi kartais prisiminti ir mane.
O jei norėsi-
Surasi visuomet mane sapne.
Neverk - nereikia!
Dabar tapai tu laimingiausia iš visų.
Mylėki - sveika,
O nieko nemylėti - tai baisu...
81.10.31.
Lazdijai
Tavęs nėra ir nebebus jau...
Jau viskas slenka užmarštin.
Tu man atidavei savęs tik pusę,
Neįsileisdama manęs širdin...
Tavęs nėra - tik šaltas vėjas siaučia,
Tik lietūs lyja ir daug debesų...
Kažko taip velniškai man širdį maudžia,
O akyse tamsu tamsu...
Ne! Man tu neišnyksi -
Tu pasiliksi tik skaudžia žaizda.
Kur tik žvelgiu - matau vien tavo šypsnį,
Tik tu šypsaisi man liūdnai kaip niekada...
Tai buvo sapnas, trumpas sapnas,
Kuriuo tikėjau per ilgai.
Aš pabudau iš jo tik vakar
O šiandien vėlgi užmigau...
kietai kietai
Kitu miegu -
šaltu,
bejausmiu,
amžinu...
83.04.22
Lazdijai
Ar pameni, kai mokytojas klasėj
Mus apžvelgė visus?
Tada mes buvom pirmaklasiais,
O jis - truputį baisus.
Kiek džiaugsmo, liūdesio minučių
Praleista čia kartu.
O kiek gerų, blogų skambučių,
Lauktų ir nelauktų...
Kai susitiksime dar kartą
Po daugel metų mes,
Užmirši gal net draugo vardą,
O ir jis nepažins tavęs...
Mokykliniai prisiminimai
Juk niekad neišblės!
Joks laikas jų neištirpina.
Jų nieks neišplėš iš širdies!
Sudie, sudie mokykla!
Tokia sava ir brangi.
Tu mums artima visada
Išliksi širdy...
82.06.17.
Lazdijai
Kodėl, kai žmogui būna gera,
Jis galvą iškelia į Dangų,
Plačiai plačiai rankas ištiesia
Ir įkvepia Dangaus platybės?
Kodėl į Žemę nenuleidžia rankų?
Juk Žemėje tapo laimingu,
Juk Žemė duoną jam išaugino
Ir žmogui nieko dabar nestinga!
Kodėl, kai žmogui būna gera,
Jis džiaugiasi žydruoju plotu
Ir gėrisi erelio skrydžiu -
Lyg pats kartu su juo plasnotų?
Kodėl jis nepažiūri Žemėn,
Nemato mažos skruzdėlytės triūso?
Juk tiktai darbas juodoj dirvoj
Pavertė Žemelę m ū s ų.
Ir, pagaliau, juk jis ant Žemės
Stovėdamas į dangų žiūri,
Lengvą paukščio skrydį stebi,
Sėja grūdą į dirvą purią.
O kai žmogus suklups ant kelių,
Suleis pirštus į Žemę kietai
Ir jau daugiau nebepakels
Žilos galvos į dangų aukštai,
Juk ne paukščiu išskris į dangų
Ir ne žydrynė bus paguoda -
Apverks jį tik kaip žmogų brangų
O ir užkas į Žemę juodą...
84.09.03.
Krasavica
Aš jaučiu kažką negera...
Gal ir klysta nuojauta mana,
Bet širdis kitaip jau plaka-
Retkarčiais net skausmas veria.
Sėdžiu aš ant jūros kranto
Tarp bejausmių smėlio kopų
Ir lai nieks manęs neranda-
Aš vienatvės šiandien trokštu.
Taip tylu čia - neramu net...
Dar labiau širdis nerimsta...
Man baisi tokia ramybė,
Kurioj vien žuvėdros nardo
Ir nenuorama genys tik
Skaudžiai liekną pušį ardo.
O daugiau - nei gyvos dvasios...
Ne! Ten tolumoj kažkas išnyra!
Tai ne paukštis. Tai juk baltas laivas
Balto pasakų laivyno,
Nešąs baltą baltą svają!
Bet virš laivo dūmas kreivas
Sutepa dangaus žydrynę
Ir, lyg juodą paršą padėjęs,
Primena neaiškų jausmą...
Taip negera, nejauku net,
Žiūrint į tą baltą laivą,
Nes matau, kaip jis praplaukia
Ir išnyksta horizonte.
Taip be pėdsakų išnyksta...
Ir tik atsiunčia bangelę,
Kuri rieda mano pusėn,
Bet... manęs nebepasiekia...
Rodos, tu laive sėdėjus
Taip ir praplaukei pro šalį...
Man atsiuntus tik bangelę,
Kuri žuvo kranto smėly,
Nesuspėjus tart sudie...
84.09.18.
Krasavica
Tu tikriausiai supratai jau,
Kad patyrei stiprų jausmą.
Ir gal kada tau teks pajusti,
Nepakeliamą praradimo skausmą?
Galbūt tada tu pastebėsi,
Kad netgi metų laikai
Pravirksta. Nors kiekvienas savaip,
Tačiau vienodai nuoširdžiai, giliai-
Kaip mažyčiai vaikai:
Medžių sula taps ašarom saldžiom,
Kuriom pravirks beržai, klevai ir uosiai.
Ryto rasa kris ašara skaidria-
Ja prasidės ir dar viena diena laukuose...
Tamsus dangus graudžiai pravirks,
Kūkčiodamas kartu su vėju.
Net snaigė delną tavąjį pasiekus,
Mažyčiu skausmo lašeliu pavirs.
Gyvenimas tampa griuvėsiais,
Praradus meilę pirmutinę.
Žemė ašarom įmirksta...
Tad nėra ko visai stebėtis,
Kad ir žmogus, beje, pravirksta...
84.09.21.
Krasavica
Aš pats neduodu sau ramybės
Pats nenurimstu, o ir tau trukdau.
Sau palaikau laiškais gyvybę.
O ką, mažyt, aš duodu tau?
Sakei esi ramybės pasiilgus,
Dabar - net žodį tarti vis sudėtingiau...
Ar verta man rašyti laiškus ilgus?
Juk tau nuo jų tiktai sunkiau.
Geriau gal būtų, jeigu aš išnykčiau,
Užsidaryčiau savyje neaiškus.
Na o tavuos prisiminimuos likčiau
Vien kaip neužbaigtas rašyti laiškas...
84.09.22.
Krasavica
Ach lietau, lietau,
Kodėl būtent tu
Išplėši iš manęs tiek daug minčių?!
Juk tiek prisvajota
Prie atviro lango!
Tiek prižiūrėta į tamsų dangų!..
Kai smulkūs lašai
Tyliai beldžias į stogą,
Ir vėjas paklydusį darko lapą.
Giliai įkvėpęs krūtinėn oro
Pajuntu gaivų dangaus artumą,
Užuodžiu lengvą ozono kvapą...
O debesų orkestras
Darniai groja tylą,
Ir medžiai nerangūs
Sušlapę nutyla
(Jie irgi svajoja),
Tada aš sėdu prie savo lango
Ir žiūriu į tamsą.
Tu - tyliai man groji
Lašelių lopšinę...
Aš ištiesiu ranką
Ir nieks net nežino,
Kad tiesiai į delną
Prisirenku mažą svajonių jūrą...
Ilgai nelaukęs, neriu į bangą
O ji sudūžta ir išgaruoja
Ant mano veido
Įkaitusių skruostų,
Staiga įgavus sūrumo skonį,
Nors aš ir nelaidau
Ašarai pabėgti...
Ir norisi šokti į šlapią tamsą,
Garsiai surikt lyg bepročiui ir lėkti...
Per tvoras, per sienas.
Pralenkti žaibą,
Prarėkti griausmą.
Nes trokštu tik vieno-
Amžiams nuplauti
Nuo širdies skausmą...
84.09.24.
Krasavica
Sapnavau aš tave tokią,
Kokia tu galėtum būti visą laiką:
Tu laikei ant rankų mūsų vaiką
Šokdama nuostabų džiaugsmo šokį.
Deja, tai buvo tiktai sapnas...
Ir patikėt juo būtų kvaila.
Nors man ir gaila, labai gaila,
Bet negaliu juk likti aklas
Ir vėl gyvent vien meile tau.
Esi juk mylimiausias man žmogus!
Bet... negalvok, kad nematau-
Juk neesu aš tau brangus.
Juk kitą tu išsirinkai ir pamilai.
O aš , naivuolis, supratau tai per vėlai
Ir ligi šiol pamiršt tavęs nebegaliu.
Tu - nuostabiausia iš visų gėlių,
Kurias dabar... skinu negailestingai,
Nes man vienos gėlės - tavęs - testinga.
85.02.25.
Krasavica
Aš negalvojau, kad dangus
Alsuoja mano krūtine.
Jis kartais būna kaip žmogus
Ir panašus net į mane.
Jei debesų juodų pulkai
Suvirsta į juodas marias
Žinok - dangus dabar rūstus,
O gal tik liūdnas taip kaip aš...
Mes išsiskyrėm amžinai
(Nors meilę saugojo dangus)
Nuliūdo jis labai labai,
Pabiro ašaros- lietus...
Nuliūdo jis kaip aš ir tu
Ir rauda taip kaip tu verki.
Mes negalėjom būt kartu -
Mūs laukė ateitis klaiki...
Dabar žinai iš kur tos ašaros
Ir iš kur staiga šis lietus -
Širdys mūsų jau nebeatviros
Todėl ir verkia dangus...
85.02.02.
Krasavica
Nežinau, ar tu many surasi
Visa, ko tavoji siela trokšta
Ar galėsiu būt tau bokštu,
Nuo kurio matyti jūra,
Su kuriuo nebaisios audros?..
Aš - tik mažas akmenėlis
Su skylute pačioj širdyje,
(Ta žaizdelė neužgyja,
Nors visaip bandau ją lopyt)
Ar matysi savo jūrą,
Ant manęs pasilypėjus?
Aš - tik mažas akmenėlis...
O norėčiau būt laimingu!
Ir nekeista, nes kiekvienas
Gyvas sutvėrimas šito siekia.
Bet aš noriu juk ir tavo laimės.
Argi būsi tu laiminga,
Jei bandysi be turėklo
Ant manęs pasilypėti?..
Neesu juk nei poetas,
Kurs dalija žmonėms laimę,
Kuris mato saulės šypsnį
Net tada, kai juodas šydas
Paslepia beribį dangų.
Ar mokėsi tu šypsotis,
Jei bent rūkas užgoš saulę?..
Ar matysi savo jūrą?
Aš nemoku piešti jūros...
Bet aš moku piešti mišką
Su visom margom keistybėm
Ir žaliu tylos pasauliu!
***
Su manim laiminga būsi,
Jei matysi miške jūrą.
Tik bijau, kad mažas tapsiu,
Kai žiūrėsi tu į jūrą
Ant manęs pasilypėjus...
***
Nepanorai tu surasti
Žaliam miške savo jūros.
Apėjai mane aplinkui...
Gal bijojai, kad per mažas
Būsiu tau prieš jūros vėją?
O gal užuovėjos norėjai
Ir suradai galingą bokštą?
Ką gi, būkite laimingi...
Džiaukitės savąja jūra.
Ir pamirški akmenėlį
Su skylute pačioj širdyje,
Kuris bandė tau padėti
Pamatyti savo mišką.
O dabar paliko amžiams
Pamiškėj, prie jūros kranto.
Nebematantis nei jūros,
Nei žaliojo savo miško...
1984 08.10 / 09.28.
Krasavica
Tu prikėlei mane ankstų rytą
Vieversio skambiu dainavimu
Ir skaidriu rasos lašu nuprausus
Saulute pabučiavai man veidą.
Tulpė net pražydo nesiklausus,
Nors daržely rožė dar neleido
Rodyt gėlėms savo grožio,
Nes juk jinai čia vyriausia.
Na o tu nusistebėjai
Šitokia gėlių keistybe:
"Rods, turėtų būti lygios
Visos jos mažam daržely…"
Aš, paėmęs tavo ranką,
Prie šaltinio nuskubėjau
Pasitikti ryto saulės
Veidrodiniame paviršiuj.
Tačiau pajutau apgaulę,
Nes laikiau ne tavo ranką,
O tik lengvą paukščio plunksną.
Baltą tartum pienės pienas,
Lengvą, tartum vaiko sapnas…
Ir norėjau aš sušukti:
Sustok, saule! Netekėki!
Dar nežadinki pasaulio!
Dar nenoriu tavo rato
Pamatyt dangaus paviršiuj!
Aš laikiau juk švelnią ranką,
O ne baltą paukščio plunksną.
Kas galėjo taip apgauti?
Kas galėjo taip apmulkint?
Tai, tikriausiai, piktas vėjas
Pasityčioti norėjo
Ir, pakėlęs kelio dulkes,
Plunksną pakeitė į ranką.
Kur tada tave padėjo?
Kam man reikalingas rytas?..
Man nereikia jokios saulės,
Jei nebėra tavo rankos!
Aš atidaviau tą plunksną
Vėjui, kurs mane apgavo.
Ir galvojau, kad grąžins man
Mano mielą - tokią gerą,
Tokią švelnią, tartum šypsnys,
Tyrą, tartum rasos lašas.
Bet apgavo mane vėjas:
Lig pat vakaro stovėjau,
O tavęs jis negrąžino…
Nemačiau nei saulės rato
Veidrodiniame paviršiuj,
Tik mačiau, kaip žvaigždės krito -
Tartum ašaros ten būtų…
O gal tu tenai raudojai,
Užrakinta žvaigždžių rūme,
Pagrobta pikčiurnos vėjo?..
Taip per naktį prastovėjau.
Vėl sulaukiau šviesaus ryto.
Tik nejau aš pasitikti
Saulės rato prie šaltinio,
Nes nebuvo tavo rankos…
O ir žvaigždės jau nekrito -
Jų visai nebematyti,
Nes nustojai tu raudoti,
Pasilikus žvaigždžių rūme
Su bjauriu vagišium vėju.
Krasavica
84.08.11.
Vieną kartą, konstruktorius Liuteris
Išrado kalbantį kompiuterį,
O programuotojas Simas
Užprogramavo savais patarimais
Išradimas naudojo pastovią
Tiktai dvylikos voltų srovę
O ryte, visiems atėjus į darbą,
Tas kompiuteris pradėdavo kalbą:
Iš-gerk puo-de-lį ka-vos-
Ta-da ne-skau-dės gal-vos.
Iš-eik pa-uos-tyt gė-lės -
Tik ne-su-min-dyk skruz-dė-lės.
Ry-tais val-yk dan-tis,
Bė-giok - bus svei-ka šir-dis.
Iš-va-žiuok į ža-dė-tą ke-lio-nę-
Iš-si-pil-dys dramb-liu-ko sva-jo-nė.
Visi džiaugėsi šiuo išradimu,
O labiausiai džiaugėsi Simas,
Kad jo mintys - netik sugalvotos,
Bet svarbiausia - gražiai surimuotos.
Bet netyčia elektrikas Drobė
Sukeitė pastovią į kintamą srovę…
Simo džiaugsmui, išliko rimas,
Bet neteko prasmės patarimas:
Iš-gerk ka-vu-ką puo-dos-
Ta-da ne-gal-vės skau-dos.
Iš-eik pa-gė-lyt uos-lės -
Tik ne-su-skruz-dyk min-dė-lės.
Ry-tais dan-tyk va-lis,
Bė-giok, bus šir-da svei-kis.
Iš-važ-iuok į kė-lė-tą ža-dio-nę
-
Iš-si-pil-dys sva-ju-ko dramb-lio-nė.
1985
Lazdijai
Jūra, jūra, ko tu šėlsti?
Ko tu rūstauji, putoji?
Argi tau visai nelinksma,
Kad aš vėl prie tavęs stoviu?
…aš tavęs taip pasiilgau.
Jūra, na nustoki pykti.
Nuramink tą baisų vėją -
Mokėdavai juk pasitikti…
Leisk į tave pažiūrėti.
Leisk paliesti tave delnu,
Nusiprausti karštą veidą.
Pasakyki, ko nerimsti
Ir kodėl su vėju šoki
Tokį klaikų keistą šokį?
O manęs net neklausai…
Na nurimk mieloji jūra
Ir nespjaudyk putų pieno.
Atsigręžk - ar nematai,
Kad šiandieną aš ne vienas?
86.11.07.
Palanga
Žvilgsnis-
Šaltas.
Žodis-
Šaltas…
Žinau - klydau.
Esu kaltas
Bėgu…
Kur?
Kur nėr nieko.
Kas beliko?
Kiek beliko?
Nesuprantam
vienas kito.
Ar dar lauksi,
ar nelauksi?
Ar mylėsi,
ar tik verksi?..
Ar tik šauksi vien
Iš pykčio,
Kad ne šičia,
Ne su tavimi
Gyvenu?...
Dangumi
Skrajoju,
kankinu…
Ne piktas,
O jautrus,
Lyg smuikas
Esu
Ir…neesu
Skaudu,
baisu,
graudu…
Čia - aš,
Ten - tu…
Katras teisus?
Gal ten,
toli,
Apversim viską.
Pakeisim diską.
Būsim.
Pulsim,
Kelsimės,
Ar žūsim -
Būsim!
Gyvenimas
klaidų nemėgsta -
kitas laikas…
Vaikas?
Taip…
Gaila.
Kvaila.
Baigsiu…
Naktis.
Rytas.
Viltis -
Kitaip…
Rytoj
Ateis diena
kita -
ir viskas
pasikeis…
90.07.07.
Kaunas
Kankink mane iš lėto:
žaizdom raižyk man skruostus...
savo šilkine plaukų sruoga,
pūsles išdegink...
karštais bučiniais krūtinėj,
pasmauk mane...
švelniam glėby
su neapsakoma jėga
dar karta suartėti...
Kankink mane ilgai-
kad atsimerkęs
visa dieną jausčiau
tavo meilės randus,
kad skausmas jų
padėtų man sulaukt tamsos
kai susitiksiu vėl tave sapne...
niekam nežinant
ir vėl tave pajaust galėsiu...
Leisk nepabusti man,
nes šviesoje
nebegalėsiu aš tavęs mylėti...
2005.09.08.
Evans
Ten, kur šalta, ten, kur balta,
Kiškis keičia savo paltą,
Kad snieguotuos pataluos
Jaustūs saugiai - lyg namuos.
Ir laputė iš paskos
Keičia spalvą uodegos,
Nes girdėjo, jog madinga
Žiemą spalva apgaulinga.
Tik lokys per tinginystę
Taikos vien į urvą lysti.
Sako, aš nesidažysiu,
Iš namų savų nelysiu...
Visą žiemą čia miegosiu
Sniegu aš neužsiklosiu!
Ir nukiūtino link guolio
Užsispyręs mūs gražuolis.
Sniegas visą naktį krito...
O dabar, iš pačio ryto,
Matos daug mažų pėdučių
Ir žvėriukų, ir vaikučių.
Kaip gi galima į miegą
Keisti baltą purų sniegą?
2018.11.29.
Evans
About the poetry
www.curinglight.com